lankstas

lañkstas sm. (2), lánkstas (1); SD112,119, 161, [K] 1. lanku išlinkusi kelio dalis, vingis, alkūnė: Keliu bent keli lañkstai, o taku kaip šaut nušausi Kp. 2. Kp kelias aplink, išsisukimas vingiu (einant, važiuojant): Važiuok stačiai, nebus tiek daug lañksto Trgn. Neik per mišką, ten bus didelis lañkstas Krs. Nuo pylimo iki gatvelės buvo gerokas lankstas rš. Lánkstais eina Ds. Kam tokį lañkstą daryt – možna tiesiai nueit Brž. Pėsčiam, tiesiai einant, netoli, o vieškeliu važiuojant, daug lañksto susdaro Vj. Grąžosi ir lankstus daro SPII15. Jau geriau lañkstas duot, kad tik nesusitikt su „velniais“ Sld. ^ Šuniui varstas – tai ne lañkstas (kur kam miela, ten ir arti) An. 3. žr. lanksta 1: Prie viršutinių skydų lankstais prijungti apatiniai skydai rš. 4. žr. lanktis 1: ^ Kas lañkstą kirs kirs, to pačiulė mirs mirs Kp. 5. ppr. pl. apvalūs, vingiuoti raštai audekle: Kad da tebebūtų ta medžiagėlė su lañkstais, reiktų ar paimt (nupirkti) Sdk.

◊ sáulės lankstù leñktis iš tolo vengti, nenorint bendrauti: Saulės lankstu lenkis nuo tokio žmogaus LMD.